Egzistuoja nuomonė, kad putplasčiu negalima šiltinti gelžbetoninių bei mūro pastatų sienos, nes namui tarsi uždedami vandens garams nelaidūs kailiniai, namas nekvėpuos, o tai neigiamai veiks tiek tų namų gyventojus, tiek ir pačias statybines konstrukcijas.

Ypač daug prieštaraujančių, kad polistirenas būtų šiltinami mediniai namai, nes medis kvėpuoja, o  putplastis nekvėpuoja, todėl mediena pradeda pelyti ir pūti.

Kvėpavimo problemos

Kas yra „kvėpuojanti“ šiltinimo medžiaga?

Kvėpavimas mums natūraliai asocijuojasi su oro judėjimu.

Visgi terminas „kvėpuojanti medžiaga“ statyboje apibūdina ne medžiagos laidumą orui, o jos laidumą vandens garams.

Šiltinimo medžiaga privalo „kvėpuoti“, t.y. praleisti vandens garus, kad apšiltintos drėgnoskonstrukcijos nesupūtų, nesupelytų, o lengvai išdžiūtų per šiltinimo medžiagos sluoksnį.

Kuo sandaresnė šiltinimo medžiaga, tuo geriau ji saugo šilumą, nes neišleidžia iš patalpų šilto oro. Bet vandens garai, judantys iš didesnės koncentracijos (iš patalpų vidaus) į mažesnę (į lauką), turi ne kauptis atitvarose, o lengvai iš jų pasišalinti.

Polistireninis putplastis praleidžia vandens garus

Jį sudarančios poros su viduje esančiu oru technologinio proceso metu sulimpa, labirintas tarp porų toks painus, kad oro srautas neprasispraudžia. Bet vandens garų molekulės turi savybę nuolat judėti nejudančiame ore iš didesnės koncentracijos į mažesnę (vandens garų difuzija).

Pastatų konstrukcinės medžiagos džiūsta gana lėtai, todėl vandens garų molekulės visiškai spėja prasiskverbti per sudėtingą šiltinimo medžiagos porų labirintą, ir konstrukcijos lengvai išdžiūsta.

Garų kilmė

Drėgmė patenka į statybines konstrukcijas tiek pastato statybos, tiek jo eksploatavimo metu.

Statybinė drėgmė – tai drėgmė atitvaruose, atsiradusi statybos, remonto, renovacijos darbų laikotarpiu. Statant taikomi „šlapi“ procesai. Tik 20–30% naudojamo vandens reikia fiziniams ir cheminiams procesams, likęs vandens kiekis turi išgaruoti. Statybinė drėgmė įprastai pasišalina iš konstrukcijų per 2 metus.

Eksploatacinė drėgmė .Gyvenamose patalpose palaikomas 40–60 % santykinis drėgnis. Vienas žmogus per parą išgarina vieną litrą vandens. Dušas, vonia, pirtis, virtuvė – tai papildomos drėgmės atsiradimo šaltiniai.

Oras priima vandens molekules iki tol, kol pasiekiama prisisotinimo riba.

Prisotinto vandens oro santykinė drėgmė – 100%, neprisotinto – mažiau nei 100%.

Prisotinimo lygį lemia du veiksniai – santykinė drėgmė ir kambario temperatūra.

Vandens garų kiekis, kurį geba priimti oras, priklauso nuo temperatūros – kuo aukštesnė patalpos oro temperatūra, tuo aukštesnė prisotinimo riba.

Jeigu 20 °С temperatūros oras gali turėti 17,3 g/m³ vandens, tai 10 °С temperatūros oras prisotintas jau esant 9,4 g/m³.

Rasos taškas – tai temperatūra, kuriai esant oras, turintis pradinę temperatūrą ir sąlyginį drėgnį, daugiau nebegali priimti drėgmės.

Ant šaltesnių kambario paviršių (langų stiklų, kambario kampuose) susidaro kondensatas.

Kambario šiltas, bet neprisotintas oras kyla aukštyn ir didžioji jo dalis išeina į lauką pro namo konstrukcijoje esančius plyšius, ventiliacijos kanalus bei vėdinimo metu, užleisdamas vietą pro langus ar duris iš lauko besiveržiančiam šaltam ir sausam orui. Tačiau, silpnai veikiant ventiliacijos sistemai ar blogai vėdinant kambarius, dalis drėgno oro dėl skirtingo porcialinio garų spaudimo ir temperatūros atitvaroje kritimo žiemą difunduoja iš vidaus į išorę.

Vandens garų skvarba įvairiose konstrukcijose

Įvairios statybinės medžiagos skirtingai praleidžia vandens garus. Šią savybę apibūdina rodikliai, nurodyti 1 lentelėje.

1 lentelė. Pagrindinių statybinių medžiagų šiluminės charakteristikos

Iš 1 lentelės matyti, kad vandens garų pralaidumą charakterizuojantys polistireninio putplasčio rodikliai niekuo nenusileidžia, o daugeliu atvejų lenkia pagrindinių statybinių medžiagų analogiškus rodiklius.

Tą patvirtina ir Vokietijos BASF firmos parengta programa Construction Assistant, leidžianti fiksuoti vandens garų judėjimą įvairiose konstrukcijose.

Programa skiria du metų periodus – rasojimo ir išgarinimo.

Mėlyna grafiko kreivė fiksuoja vandens garų pasišalinimą, žalia – rasos taško susidarymą (rasojimą) esant tai pačiai temperatūrai ir santykiniam drėgniui. Jei šios dvi kreivės nesusikerta, konstrukcijoje esantys vandens garai šiltuoju metų periodu pasišalina. Kreivių susikirtimas fiksuoja galimą rasojimą atskirose konstrukcijos vietose.

Vandens garų skvarba įvairiose konstrukcijose (pavyzdžiai)