Lietuvoje šis patalpų apšiltinimo būdas yra neretai naudojamas. Šalti kambariai ir didžiulės sąskaitos, didelė santykinė drėgmė, pelyti linkę išorinių sienų kampai – pagrindinės priežastys, kodėl sovietmečiu statytų daugiabučių namų gyventojai, nesulaukdami renovacijos, savarankiškai imasi veiksmų, kad pagerinti gyvenimo sąlygas ir sumažinti šildymo sąskaitas.

Apšiltinimą iš vidaus  renkasi ir kolektyvinių sodų gyventojai, norėdami pritaikyti senus vasarnamius  nuolatiniam gyvenimui. Šis apšiltinimo būdas pasirenkamas dėl palyginti mažų investicijų, galimybės atlikti vidaus apšiltinimo darbus savomis jėgomis.

Šį apšiltinimo būdą taip pat dažnai renkasi senamiesčių gyventojai Europos didmiesčiuose, nes apšiltinimas iš lauko draudžiamas dėl architektūrinio paveldo ribojimų.

Į apšiltinamų iš vidaus  pastatų kategoriją galima priskirti ir jau dalinai apšiltintus pastatus iš lauko pusės. Prieš 15 – 20 metų naujai statomiems ir jau pastatytiems pastatams  apšiltinimui iš lauko buvo naudojama 5 cm, retesniais atvejais 10 cm storio polistireno plokštės. Pakitus energijos kainoms ir pasikeitus energinio efektyvumo reikalavimams, tokie pastatai, nenorint keisti fasado, gali būti papildomai apšiltinti iš vidaus be didesnių problemų.

Tačiau didžiausia bėda - gyvenantiems stambiaplokščiuose senos statybos namuose. Daugiabučių namų, statytų iki 1993 m, šiluminė varža turėjo būti 1, tačiau VGTU specialistams atlikus Vilniaus miesto daugiabučių namų būklės analizę, nustatyta, kad dažniausiai sienos varža nesiekia planuoto rodiklio ir kai kur lygi tik 0,8.

Tačiau būtina žinoti, jog apšiltinimas iš vidaus be teigiamų savybių turi ir neigiamų. 

Šiltinant išorines sienas patalpoje, jų  laikantysis sluoksnis pasilieka išorėje. Dėl to išorės laikančiajame sluoksnyje vyksta gerokai didesni neigiami  reiškiniai, nei sluoksnyje, esančiame pastato viduje ir apšiltintame iš išorės. Laikantysis sluoksnis žiemą daugiau įšąla, vasarą daugiau įkaista (1 pav.) daugiau deformuojasi, jame susikaupia daugiau drėgmės, atsiranda dėmių, jungtyse su skersinėmis sienomis, pertvaromis ir perdangomis susidaro šilumos tilteliai, dėl to blogėja viso pastato fizinė būklė, mažėja jų vertė.

Taigi, pastatai turi būti apšildyti iš išorės, o apšiltinimas iš vidaus gali būti rekomenduotinas  tik išimtinais atvejais, kai  nėra galimybės jų išorines sienas apšiltinti iš išorės, kai būtina mažinti šilumos nuostolius ar pastatuose netenkinami higienos normos reikalavimai. Masinėje naujų pastatų statyboje toks šiltinimas nerekomenduotinas.

Jei individualių namų savininkai, įvertindami pastato  būklę, gali lengviau priimti sprendimus, tai daugiabučių namų gyventojai turi labai atsakingai priimti sprendimą apsišildyti savo butą iš vidaus. Vienas, pagerindamas savo gyvenimo sąlygas, gali pakenkti kitiems. Padidėja rizika, kad tarp apšiltinto ir neapšiltinto daugiabučio namo blokų gali susidaryti papildomos įtampos - plyšiai, kurie praleis ne tik šaltį, bet ir drėgmę. 

Taigi, apšiltinant pastatą iš vidaus, tenka vadovautis taisykle, kad dalį šilumos, skirtos gyventojų gyvenimo sąlygų gerinimui, tenka skirti ir pastato konstrukcijos išsaugojimui, tai yra, šiluma tenka „dalintis“.

 

Termoizoliacinės medžiagos storis

Parenkant polistireninio putplasčio storį, rekomenduojama vadovautis STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“ 4 lentelėje pateikta nuoroda.

 

Žinant bent apytikrę senų sienų šiluminę varžą, nesudėtinga nustatyti, kokio storio termoizoliacija tinka konkrečiai sienai. Žinant, kad senų daugiabučių namų  sienų varža artima 1, didžiausias leistinas Šiloporas Neo EPS 70 plokštės storis yra 5 cm.

Atsižvelgiant į tai, kad, apšiltinant  iš vidaus, yra ir kitų iššūkių – kiek sumažėja kambario plotas, gali tekti keisti baldų išdėstymą, koreguoti  elektros įrenginių instaliaciją, bei įvertinant tai, kad, apšiltinant iš išorės, naudojama 20 – 25 cm storio plokštės, apšiltinimas iš vidaus 5 cm polistirolo plokšte labai kuklu ir didelio komforto sąlygų jis nesudarys.

 

Rasos taško problemos.

Antra, ne mažiau svarbi problema apšiltinant pastatus iš vidaus, kuriai būtina  skirti ypatingą dėmesį – teisingai išspręsti  vandens garų kondensavimosi klausimus.

2 pav. Kai patalpa šiltinama iš vidaus, siena atsiduria neigiamos temperatūros zonoje.  Garai kondensuojasi ant šalto paviršiaus ir tampa į sieną įsigeriančia drėgme 

Rasos taško susidarymo taškas uždaroje sienos konstrukcijoje priklauso nuo sienos šiluminių savybių, kiekvieno sluoksnio storio ir medžiagų bei jų padėties. Siekiant išvengti galimo garų kondensato susidarymo, labai svarbu teisingai apskaičiuoti izoliacinės medžiagos storį, tinkamai panaudoti garo izoliacinę plėvelę.

Vilnius Technikos Universiteto mokslininkų atliktas temperatūros laukų modeliavimas su įvairiais iš vidaus apšiltintų išorės sienų variantais parodė, kad, norint pritaikyti šiltinimo iš vidaus būdą, išorinių sienų šiluminė varža turi būti apie 1,2 kv. m·K/W, Eksperimentiškai nustatyta, kad šiltinamosios medžiagos storis šiltinant iš vidaus, jeigu nėra vandens garų izoliacijos, gali būti apytikriai apie 4 cm. Didinant šiltinimo medžiagos storį būtinai reikalinga vandens garų izoliacija.

Panašias išvadas galima daryti ir panagrinėjus grafikus, atvaizduojančius vandens garų skvarbą per apšiltintą  iš vidaus sieną.

240 mm gelžbetoninė siena iš vidaus apšiltinta 50 mm Šiloporas Neo EPS 70 plokšte (grafikas 1). Vandens garų pasišalinimo per atitvarą kreivė (žalia spalva) EPS ir gelžbetoninės sienos sandūroje susiliečia su rasos taško susidarymo kreive (mėlyna spalva), susidaro 620 g/m² kondensato. Nors konstrukcija išgarina truputį daugiau, t.y. 705 g/m², šie skaičiai artimi ir bendra išvada konstrukcijai neigiama.

Grafikas 1

Situaciją galima pagerinti, mažinant polistireno storį arba naudojant garo izoliacinę plėvelę (Grafikas 2).

240 mm gelžbetoninė siena iš vidaus apšiltinta 100 mm Šiloporas Neo EPS 70 plokšte, tarp vandens neįgeriančios gipso kartono plokštės ir polistirolo plokštės panaudota garo izoliacinė plėvelė. Šiuo atveju vandens garų pasišalinimo per konstrukciją kreivė neliečia kondensavimosi kreivės, konstrukcija laikoma teisinga.

2 grafikas.

Rekomendacinė išvada. Pasirinkus mažesnį, iki 5 cm, termoizoliacijos storį, galima mažiau pakenkti pastato išorinėms konstrukcijoms, išvengti rasos taško neigiamų pasekmių, tačiau ir apšiltinimo efektas bus mažesnis. Pasirinkus didesnį termoizoliacijos storį,  jau būtina naudoti garo izoliacine plėvelę.

Ir čia svarbus kitas momentas – suvaldyti vandens kondensatą kambaryje. Uždarius vandens garų pasišalinimo per sieną kelius, reikalinga saugotis jo neigiamų pasekmių ir užtikrinti gera kambarių mikroklimatą. Reikalinga peržiūrėti ir atstatyti projektinius pastato ventiliacinius kanalus, vonioje ir virtuvėje įrengti papildomą ištraukiamą ventiliaciją, periodiškai vėdinti kambarius.

Svarbu! Jei kambario santykinė drėgmė neviršys 60%, kambariai nerasos ir  pelėsio nebus.

Darbų eiga. Nežiūrint į tai, kad darbus galima atlikti be didesnių investicijų, savomis jėgomis, vis tik apšiltinimo iš vidaus darbai reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir žinių. Nesilaikant darbų technologijos, galima turėti didesnių problemų su kambario mikroklimatu, nei iki to.

Pasirinkus apšiltinimą iš vidaus, svarbu teisingai išspręsti du klausimus – teisingai pasirinkti termoizoliacinės medžiagos storį ir išvengti  iš patalpos migruojančių šilto oro garų kaupimosi tarp šiltinimo medžiagos ir šaltos lauko sienos.

 

1 brėž. Išorinės sienos šiltinimas patalpoje (vertikalus pjūvis)

Prieš šiltinant sienas iš vidinės pusės, būtina gerai nuvalyti jų paviršių – patartina nuplauti fungicidais ir gerai išdžiovinti.

Polistireninio putplasčio plokštės prie šiltinamo paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Vientisu klijų sluoksniu padengiamas visas plokščių paviršius. Jei sienoje yra langų bei durų, būtina kruopščiai apšiltinti angokraščių ir sąramų apačią. Klijuojamas polistireninio putplasčio plokštes labai svarbu gerai prispausti prie šiltinamo paviršiaus, kad tarp jų neliktų ertmių mikro micetams veistis. Ant šiltinamos sienos šiltinimo plokštės išdėstomos taip, kad plokščių horizontalių eilių vertikalios siūlės nebūtų vienoje vertikalėje. Į šilumos izoliacijos sluoksnį nerekomenduojama talpinti medinius tašus arba metalinius profilius, nes ties jais susidaro šilumos tilteliai.

Drėgmei atsparios gipskartonio plokštės prisukamos prie EPS plokštės sraigtinėmis smeigėmis, kartu prie termoizoliacinės medžiagos prispaudžiant garo izoliacinę plėvelę. 

Užsienio šalių patirtis rodo, kad, šiltinant išorines aitvaras iš vidaus, reiktų šiltinti ir šalia esančių skersinių atitvarų 50 cm pločio zonas.

 

2 brėž. Išorinės sienos, šiltinamos patalpoje, jungtis su tarpaukštine perdanga

3 brėž. Išorinės sienos, šiltinamos patalpoje, jungtis su vidine atitvara

4 brėž. Išorinės sienos, šiltinamos patalpoje, jungtis su plokščiu stogu prie parapeto

5 brėž. Išorinės sienos, šiltinamos patalpoje, jungtis su angokraščiu

6 brėž. Išorinės sienos, šiltinamos patalpoje, jungtis su lango apačia

7 brėž. Sienos, šiltinamos patalpoje, jungtis su lango viršumi

Rezultatas. Polistireniniu putplasčiu apšiltinus iš būsto sienas vidaus, sienų paviršiaus temperatūra pakyla 3-4 laipsniais.