Šiandien labai retai pamatysi gyvenamąjį būstą su senais langai, daug gamybinių pastatų taip pat pirmiausiai pasikeičia langus. Ne visada įvertinama, kad daug šilumos prarandama per sienas. Daugumos sovietmečiu statytų pastatų ar gelžbetoninių konstrukcijų sienos turi itin mažas šilumos izoliacijos savybes.

 Gyvenamajai statybai siūlomos pastato renovacijos programos dažniausiai apsiriboja išorine pastato izoliacija. Tai geras variantas, tačiau daugeliu atvejų dėl biurokratinių problemų tai padaryti pasidaro beveik neįmanoma. Daugeliui gyventojų geriausia išeitis – buto izoliavimas iš vidaus. Be to, tai nebloga išeitis įsikėlusiems į gamybinio pobūdžio patalpas ir norintiems sutvarkyti vidų. Be to, izoliaciją tvirtinant iš vidaus galima pasirinkti norimus izoliuoti plotus, darbai gali vykti bet kuriuo metų laiku. Galiausiai, nesikeičia pastato išorė, todėl dažnai minėtas būdas taikomas sudėtingos fasadų architektūros pastatuose arba istorijos ir architektūros paminkluose.
Paprasčiausiai apšiltinti patalpą yra putų polistirolo plokštėmis. Jei sienos lygios, apsišiltinti sugebėsite net patys. Apšiltinime galime išskirti kelis procesus. Deja, šildant sienas iš vidaus teks susidurti su keliais trūkumais.

Pirmiausiai dėl padidėjusio sienų storio sumažės patalpos plotas. Kitas trūkumas yra susijęs su tuo, kad apšiltinta masyvi ir gerai šilumą kaupianti sienos dalis atsidurs žemos temperatūros zonoje. Tai gerokai sumažina šiluminę pertvaros inerciją ir pablogina klimatą patalpoje. Nereikia nepamiršti, kad su laikančiosiomis sienomis sujungtos pertvaros ir perdangos paprastai neturi atitveriamųjų šilumos izoliacijos intarpų, todėl pastato karkase susidaro ne vienas šalčio tiltas. Tyrimais buvo nustatyta, kad siekiant, jog sienos šiltinimas iš vidaus būtų efektyvus, šiltinimo plokštės storis turi būti ne mažiau 50 mm (kiekvienu konkrečiu atveju reiktų skaičiuoti atskirai). Tačiau praktiškai visi specialistai rekomenduoja šiltinti ne didesniu kaip 50 mm sluoksniu.

Medžiagų supirkimas

 Putų polistirolą patogiausiai pirkti tiesiai iš gamintojo. Net ir mažiausiam sienų kiekiui apšiltinti susidaro didelis kiekis polistirolo, kurį teks gabenti krovininiu transportu, todėl nebus skirtumo, ar gabensite iš prekybos centro, ar iš gamyklos.

 Reikiamas polistirolo storis nustatomas remiantis terminiais apskaičiavimais (dažniausiai būna apie 50 mm), kuriuose įvertinta esama šilumos izoliacija, planuojamas šilumos varžos koeficientas, dėl patalpos apšiltinimo laukiamas pelnas ir ekonomija.

 Jums reikės klijų – putų polistirolui priklijuoti prie sienos ir prie putų polistirolo tvirtinant armuojamąjį tinklelį. Yra universalių klijų, kuriais atliekami abu šie darbai. Skaičiuokite, kad sunaudosite vidutiniškai apie 10 kg sauso mišinio.

 Siekiant, kad klijai geriau prisiklijuotų prie sienos, paviršių reikia gruntuoti. Dažniausiai naudojami giluminiai gruntai. Mūsų atveju dalis sienos buvo padengta kreida, siekdami geresnio sukibimo naudojome specialų gruntą.
Tvirtinimo elementai, vadinamieji „grybai”. Vienam kv. metrui reikia skaičiuoti 6-8 tvirtinimo elementus.

 Armavimo tinklelis skaičiuojamas visam dengiamam plotui, langų kampams išlyginti reikės specialių kampų su armavimo tinkleliu, atskiriant nuo lango naudojamos specialios plastikinės juostos. Neužmirškite, kad reikia polietileno uždengti langams, silpnai lipnios juostos pritvirtinti polietilenui.
Pasiskolinkite arba supirkite reikiamus įrankius: geležinis šepetys sienų paruošimui, glaistyklė kreidos nuėmimui, šluota, kelios dešimtys statybinių maišų šiukšlėms, volelis gruntui, vonelė gruntui, kibiras klijų maišymui, grąžtas, maišymo antgalis grąžtui, grėblinė glaistyklė paviršių lyginimui, maža glaistyklė klijų uždėjimui, plaktukas.

 Jie sienos nelygios, prireiks papildomų įrankių, kurie padės išlyginti iškilimus suklijuotoje sienoje.

Sienos paruošimas

 Nuo sienos nuvalomi nešvarumai. Geležiniu šepečiu pašiauškite paviršių, nuskuskite atsilupusius dažus. Tuos dažus, kurie laikosi tvirtai, galima palikti. Kreida sušlapinkite ir nuimkite glaistykle. Būtinai išmontuokite jungiklius ir kitus elektrinius elementus, tik nepamirškite išjungti srovės. Po apšiltinimo jungikliai ir kt. bus toliau nuo sienos, tad gali tekti ilginti laidus.
Lengvas bilsnojimas plaktuku į sieną leis nustatytų seno tinko būklę (jei siena tinkuota). Ten kur tinkas laikosi gerai, girdisi metalinis skambesys. Duslus skambėjimas rodo, kad tinkas atšokęs. Dažniausiai tokios vietos yra pastatų kampuose. Atšokusį tinką reiktų nuimti.

 Vėliau reiktų sieną nušluoti arba nuplauti, kad būtų nuvalytas likęs purvas, dulkės, dažų likučiai ir visos birios medžiagos. Klijai gerai lips tik ant švarios sienos.

 Padenkite paviršių giluminiu gruntu. Gruntas tepamas neskiestas. Geriausiai tai daryti plačiu teptuku, kruopščiai padengiant visą norimą apšiltinti plotą.
Ar siena gerai paruošta apšiltinti, galima išsiaiškinti priklijavus gabaliuką polistirolo. Po 3 dienų mėginant atplėšti jis turėtų išsisluoksniuoti.

Nepamirškite garų izoliacijos

 Atrodytų, paruošėme sieną, priklijavome ir viskas. Deja, tokiu atveju labai gretai suprasime, kad padarėm klaidą. Pagal fizikos dėsnius šiltinimas turėtų būti iš išorės, nes siena pereina į teigiamos temperatūros zoną (1 pieš. a) ir visa daugiasluoksnė konstrukcija su apšiltinimu veikia patikimai, neprastėjant šiluminės izoliacijos charakteristikoms. 

 Kai patalpa šiltinama iš vidaus, siena atsiduria neigiamos temperatūros zonoje (1 pieš. b). Tai visada žemiau už kondensato susidarymo temperatūrą. Drėgmės garai, einantys iš patalpos į išorę, pereina apšiltinimo sluoksnį ir atsiremia į gerokai tankesnę sienos konstrukciją. Garai kondensuojasi ant šalto paviršiaus ir tampa lašeliais.

 Tokia situacija lemia, kad po kurio laiko šiltinimo medžiaga ir apšiltinta sienos dalis pradeda drėkti. Iškart gerokai sumažėja šiltinimo medžiagos šiluminės charakteristikos, o plytinė arba betoninė siena, esanti neigiamos temperatūros zonoje, veikiama šalčio, gali pradėti irti.

  Be to, jei drėgmė kaupiasi nuolat, medžiagos jos nebegali sugerti ir ji pradeda tekėti iš sienos. Jei vanduo neteka, jis vis tiek lieka sienoje, todėl blogėja jos šiluminės charakteristikos, atsiranda pelėsių ir grybų. Laimė, galima šilumos izoliaciją priversti dirbti kaip priklauso. Tereikia tarp sienos ir šiltinimo medžiagos įrengti garų izoliaciją. Šią funkciją puikiai atlieka plėvelė arba folija. Jei siena šiltinama iš vidaus, nepriklausomai nuo konstrukcijos tipo, garų izoliacija turi būti. (2 pieš.).

Taip pat reiktų nepamiršti, kad siena ne tik nepraleis garų, bet ir nustos „kvėpuoti”, todėl gali tekti pasirūpinti papildoma ventiliacija. Kitaip drėgmė gali grįžti į patalpą.

 Papildoma ventiliacija turi vieną neigiamą savybę – oras iš buto išeina drėgnas, bet šiltas, o ateina drėgnas, bet šaltas. Ir šito išvengti nepavyks.
Šiek tiek oro drėgmę patalpoje gali sumažinti apdailos medžiagos. Tai turėtų būti geromis absorbcinėmis savybėmis pasižyminti medžiaga: gipso kartonas, kuris prireikus grąžiną drėgmę atgal į orą. Visgi nereiktų pamiršti, kad kiekviena medžiaga turi savo adsorbcijos ribas, todėl ir gipso kartonas nepajėgs sugerti visos drėgmės ir papildomo vėdinimo prireiks. Kokia ji turi būti, galėtų atsakyti tik šios srities specialistas, įvertinęs visus faktorius. Visiems tinkančių rekomendacijų šiuo atveju nėra.

Klijavimas

Kai siena paruošta ir pagalvota apie garų izoliaciją, galima pradėti klijuoti plokštes. Paprastai šiltinimo plokštės prie sienų klijuojamos specialiais klijais. Pagrindas turi būti tvirtas, stabilus, lygus, švarus. Klijų ant putų polistirolo plokštės uždrebiama ir išlyginama. Plokštė prispaudžiama prie sienos. Išdžiūvus klijams plokštės pritvirtinamos tvirtinimo elementais. Pirmiausiai pritvirtinami plokščių kraštai, vėliau tvirtinamos centrinės dalys.

Nuo krašto dedamas armavimo tinklelis, tvirtinamas klijais. Langų kampai išlyginami kampučiu su armavimo plėvele.

 Klijais padengtas paviršius paliekamas džiūti tiek laiko, kiek nurodyta instrukcijoje. Vėliau galima atlikti apdailos darbus.