1 pav. Polistireniniu putplasčiu apšildyti pamatai ir cokolis.

Teisingas juostinių, gręžtinių polinių ir plokštuminių pamatų apšiltinimas. Pamatų, rostverko ir cokolio termoizoliacijos mazgai.

Pamatų šiltinimo principai

Dažnai į pamatų šiltinimą kreipiama per mažai dėmesio – juk jie slūgso žemėje ir tik nedidelė dalis iškilusi virš žemės arba yra jos paviršiuje. Tačiau ties šaltais pamatais žiemos metu gali kondensuotis drėgmė, dėl to drėgsta apatinės lauko sienų dalys ir grindys prie jų, o už baldų gali įsimesti pelėsis. Priemonės šioms problemoms išvengti - pamatų termo- ir hidro izoliacija.

Pamatų termoizoliacijos sluoksnį reikia įrengti taip, kad jis susijungtų su viso namo šiltinimu, pagrindinis principas – pastatą turi gaubti nepertraukiamas šiltinimo medžiagos kevalas. Kartais kyla klausimas – ar galima pamatus apšiltinti putplasčiu, jei kitos namo konstrukcijos šiltinamos mineraline vata? Galima ir reikia – polistireninis putplastis dėl savo kietumo ir neįgeriamumo pamatų apšiltinimui tinka geriausiai.

Pamatai šiltinami tik iš lauko pusės, Pamatai šiltinami drėgmei atspariomis šiltinimo medžiagomis. Šiam tikslui naudojamos ekstruzinio polistireninio (XPS) arba paprasto putplasčio (EPS) plokštės. Iš išorės jos turi būti apsaugotos nuo mechaninių pažeidimų. Lauko sienos ir pamato šiltinimo sluoksniai turi susisiekti, nepaliekant kelio šilumos tilteliams.

Sudėtingiau pamatą apšiltinti, kai išorės sienos apmūrijamos apdailinių plytų sluoksniu. Šis sluoksnis pakankamai sunkus, todėl jį reikia mūryti ant pamato. Šiuo atveju patogesni monolitiniai pamatai su vertikaliai įterptu polistireninio putplasčio sluoksniu. Polistireno sluoksnis turi susisiekti su sienos šiltinimo sluoksniu. Pamatas nuo plytų mūro atskiriamas horizontaliu hidroizoliacijos sluoksniu.

Kai pastate nėra rūsio, cokolių šilumos izoliacija nuleidžiama iki nuogrindos, bet ne mažiau kaip 600 mm nuo pirmo aukšto grindų šilumos izoliacijos.

Žemiau nuogrindos esančių putplasčio plokštėms klijuoti netinka fasadinė klijų tepimo schema. Šiltinimo sistemą, esančią žemiau nuogrindos, veikia kitokios apkrovos nei virš nuogrindos. Sistema, esanti žemiau nuogrindos, yra veikiama pamatų užpildo horizontalaus slėgio ir užpildo nedidelių vertikaliųjų poslinkių (3 pav.). Dėl to polistireninio putplasčio plokščių paviršių rekomenduojama tepti klijais ištisai, braukiant šukas vertikaliai. Klijų sluoksnyje reikia vengti uždarų ertmių. Šiltinimo sistemoje neturi užsilaikyti drėgmė. Visais atvejais cokolių, pamatų ir rūsio sienų šiltinami paviršiai turi būti lygūs, švarūs ir sausi. Eksploatuojamuose pastatuose mikroorganizmų paveiktų pamatų paviršiai turi būti gerai nuvalomi ir nuplauti fungicidiniais skiediniais.

Žemiau nuogrindos esantį polistireną rekomenduojama dengti drenavimo ir vėdinimo gumbuota membrana. Ji apsaugo šilumos izoliaciją nuo mechaninių pažeidimų, teršalų ir drėgmės susikaupimo.

Membranos gumbai turi būti nukreipti į polistireninį putplastį. Šiltinimo sistemos apačioje, esančioje žemiau nuogrindos, polistireninio putplasčio briauną rekomenduojama daryti stačiakampę be įstrižos nuopjovos. Stebėjimai rodo (3 pav.), kad po polistireninio putplasčio plokštėmis su stačiakampėmis briaunomis, t. y. be nuopjovų, susidaro ertmės ir dėl to nėra iškilnojimo pavojaus nuo šalčio poveikio.

Polinių pamatų šiltinimas

Dažniausiai individualių namų segmente pasitaikantis pamatų tipas - gręžtiniai poliniai pamatai su virš jų įrengiamu rostverku. Rostverką rekomenduojama apšiltinti iš visų pusių. Putplasčio „Kauno šilas“ gamintojai yra parengę pamatų šiltinimo mazgus tiek tinkuojamiems, tiek vėdinamiems fasadams, kuriuose aiškiai matyti, pagrindinis pamatų šiltinimo principas – termoizoliacinės medžiagos nepertraukiamumas.

Kai pastato išoriniai rostverkai ar kiti pamatai įgilinami mažiau už grunto maksimalų įšalimo gylį, prie jų jungiami pastato vidiniai rostverkai ar kiti pamatai taip pat šiltinami ≥1 m atstumu nuo išorinio rostverko.

Apšiltinus rostverką iš vidaus, pamatų ir rostverko termoizoliacijos sluoksnis susisiekia su grindų termoizoliacijos plokšte, taip sudaromas ištisinis šiltinamosios medžiagos sluoksnis. A++ klasės namuose toks sprendimas jau būtinas. Po rostverku taip pat klojamas polistireninio putplasčio sluoksnis, kad įšalas nekilnotų seklaus rostverko.

1 brėž. Rostverko ir cokolio šiltinimas tinkuojama sudėtine termoizoliacine sistema.

2 brėž. Išorinio ir vidinio rostverkų šiltinimo planas.

Kartais ant vertikalaus pamatų termoizoliacinio sluoksnio klojama gumbuota drenuojanti membrana, statybininkų žargonu vadinama „papine plėvele“. Gumbai neleidžia plėvelei priglusti ir tarp jos bei polistireno susidaro apie 1 cm pločio tarpas, per kurį vanduo gali laisvai pasišalinti, be to, plėvelė kartu yra apsauga nuo mechaninių pažeidimų.

Šiltinimo medžiaga į gruntą įgilinama tiek, kad tarp šios medžiagos apatinės dalies (kuri atsidūrė žemėje) ir vidaus grindų izoliacinės medžiagos apatinės dalies statmenai horizontui būtų ne mažiau kaip 70 cm arba, jei įmanoma, ir daugiau. Šituo atveju įšalas, kad pasiektų pirmo aukšto kambario grindų ir sienos sandūrą turėtų įveikti 70 cm, o tai - nemažas atstumas.

Tais atvejais, jei gruntas sunkus, molingas ar šalia pastato yra pravažiavimo kelias, rekomenduotinos dideles apkrovas atlaikančios Šiloporas EPS 150 plokštės - jų stipris >150 kPa. Jeigu gruntas drėgnas, rekomenduojama naudoti ypač mažo įmirkio Šiloporas Geo plokštes.

4 pav. Po rostverku paklotas polistireninio putplasčio sluoksnis.

5 pav. Sunkiuose ir drėnuose gruntuose pamatų konstrukcijoje rekomenduojama naudoti gumbuotą vėdinimo-drenavimo membraną.

Juostinių pamatų šiltinimas

Juostiniai pamatai turi remtis į tvirtą gruntą ir turi būti įrengti žemiau įšalo gylio, kuris priklauso ir nuo grunto – drėgna molinga žemė peršąla giliau nei smėlinga. Juostiniai pamatai liejami iš betono ir sudaro monolitinę konstrukciją arba surenkami iš blokelių. Surenkant blokelius reikia atkreipti dėmesį į siūlių ir tarpų tarp blokelių jungtis – jos turi būti sandarios. Pamatai hidroizoliuojami, hidroizoliaciją galima tepti tik ant sauso paviršiaus.

Juostinio pamato šiltinimo medžiagos įgilinimas turėtų būti ne mažiau kaip 60 cm, gali būti ir gilesnis.

3 brėž. Juostinio pamato ir cokolio šiltinimas tinkuojama sudėtine termoizoliacine sistema.

4 brėž. Rūsio išorinės sienos ir cokolio šiltinimas tinkuojama sudėtine termoizoliacine sistema.

Polistireninio putplasčio plokštės pamatams

Pamatams apšiltinti naudojamos grunto apkrovas atlaikantis putplastis. Šią jo savybę nusako gniuždomojo įtempio vertė (kPa). Žinotina, kad ši savybė nesietina su polistireninio putplasčio tankiu, kaip daugelis mano.

Šiuo metu Lietuvos rinkoje tiekiamo polistireno tankis kinta nuo 9 kg/m³ iki 34 kg/m³. Specialiam naudojimui gali būti gaminamas ir kitų tankių putplastis. Gamintojai dažniausiai nedeklaruoja polistireninio putplasčio tankio. Taip yra todėl, kad medžiagos savybės vis rečiau yra siejamos su medžiagos tankiu, bet labiau priklauso nuo technologinių gamybos veiksnių. Pavyzdžiui, putplastis, kurio tankis yra 15 kg/m³, vienu atveju gali turėti gniuždymo įtempio vertę 50 kPa, o kitu atveju – 100 kPa. Tai dažniausiai lemia gamybos technologija – temperatūra, slėgis ir putplasčio bloko išlaikymo trukmė formoje gamybos metu.

Statybose naudojamas polistireninis putplastis klasifikuojamas pagal jo gniuždymo įtempio bei lenkimo stiprio vertes: Šiloporas EPS T, EPS 50, EPS 70, EPS 80, EPS 100, EPS 150, EPS 200, EPS 250 ir kt. Raidė T rodo, kad putplastis naudotinas smūginei garso izoliacijai. Skaičius prie EPS parodo putplasčio gniuždymo įtempio esant 10 proc. deformacijai vertę kilo paskaliais. Pavertus kilogramais tai reikštų galimą 10 procentų deformaciją esant 10 tonų apkrovai į 1 kv. metrą. Gniuždymo įtempio vertė dažniausiai ir parodo, kokioje konstrukcijoje polistireninis putplastis yra tinkamas naudoti – ar jis tinkamas apkrovoms atlaikyti.

7 pav. Polistireninio putplasčio plokštės pamatams turi atlaikyti grunto apkrovas.

Rinkdamiesi putplasčio plokštes pamatų apšiltinimui, atkreipkite dėmesį į grunto tipą. Smėlingam lengvam gruntui galbūt užteks EPS 100 stiprio plokščių, tačiau molingoje, sunkioje žemėje sumontuotiems pamatams ar pamatams, šalia kurių galimos apkrovos, yra įvažiavimo kelias, reiktų rinktis tankesnes ir stpresnes plokštes – pradedant EPS150. Kuo skaičius prie EPS didesnis, tuo didesnes apkrovas atlaiko plokštės, renkantis tinkamą šiltinimo izoliaciją itin svarbu į tai atkreipti dėmesį.

Įprastai pamatų ir cokolio šiltinimui naudojamasŠiloporas EPS 100 tipo polistireninis putplastis bei pilkasis Šiloporas Neo EPS 100, turintis tas pačias fizines savybes, kaip ir baltasis EPS 100, tik pasižymintis geresnėms žiluminėmis charakteristikomis. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau pamatų apšiltinimui naudojamas Šiloporas Geo EPS 100. Šiloporas Geo EPS 100 – efektyvi, tvirta, žemą vandens įgėrį turinti termoizoliacinė medžiaga. Ji ,atlaiko dideles apkrovas, yra ilgaamžė, nekeičia savo izoliacinių ir fizikinių savybių per visą tarnavimo konstrukcijoje laikotarpį. Putplasčio plokščių Šiloporas Geo EPS 100 šilumos laidumas – λ_D 0,035 W/(m ∙K), o ilgalaikio įmirkio visiškai panardinus vandenyje ribinis lygis – WL(T) ≤ 2,0 proc.

Kadangi pamatas neišvengiamai liečiasi su žeme, ir yra nuolat veikiamas drėgmės, Šiloporas Geo EPS 100 yra nepakeičiama , drėgno grunto aplinkoje.

Molingoje, sunkioje žemėje dumontuotų pastatų apšiltinmui, ypač jei šalia yra pravažiavimo kelias ir padidintas spaudimas į pamatą, rekomenduojama naudoti didesnes apkrovas atlaikantį Šiloporas EPS 150.

Svarbios pamatų šiltinimo detalės

Pamatų šiltinimo tikslas – iki minimumo sumažinti šalčio kelią į pastato vidų ir šilumos kelią – iš vidaus. Termoizoliacinė medžiaga turi būti išdėstyta taip, kad suformuotų vientisą užkardą šaltuoju metu laiku atsirandantiems šilumos tiltams. Jei šiltinami gręžtiniai poliniai pamatai, izoliacija turėtų būti įgilinta, nes šilumos tilteliai susidaro per polius. Tokiu atveju apšiltinimo plokštės vertikaliai įgilinamos ne mažiau kaip 50-60 cm nuo pirmo aukšto grindų šilumos izoliacijos.

Pamatų apšiltinimo izoliacijos storis priklauso nuo projekte numatyto šilumos perdavimo koeficiento vertės, pamatų tipo ir termoizoliacinės medžiagos. Jį pagal reikalingą pasiekti pastato energinio efektyvumo klasę turi nurodyti projektuotojas, apskaičiavęs pastato energinį efektyvumą. Praktikoje dažniausiai naudojamos 10-15 cm storio putplasčio plokštės. Visgi, net be skaičiavimų, jau reiktų galvoti apie 20 cm storio plokštes, ypač, jei tai nauja statyba ir siekiama aukštesnės energinės klasės.

Pvz. pamatų iš 25 cm storio FIBO blokelių 5Mpa blokelių apšiltinimui gyvenamiesiems pastatams naudotina EPS plokščių storiai cm pagal energinio efektyvumo klases:

Klijų plokštėms klijuoti pasirinkimą lemia vertikalios hidroizoliacijos tipas: prie bituminės hidroizoliacijos geriausiai lips bitumo pagrindo klijai, prie cementinės – cemento pagrindo. reiktų vengti bitumo ar bituminių klijų su skiedikliais, nes tikėtina, kad skiedikliai gali suardyti EPS plokštes.

Jei naudojami du plokščių sluoksniai, plokščių siūlės turi persidengti, negalima jų klijuoti tiesiai vieną ant kitos. Taip išvengiama šilumos tiltelių ir siūlių įtrūkimų.

Cokolio apšiltinimas iš esmės nesiskiria nuo sienos šiltinimo, šiek tiek sudėtingiau, jei cokolis yra įtrauktas ar atsikišęs. Pamato ir cokolio sandūroje naudojama elastinė mastika arba sandarinimo juosta. Jos reikia, kad į siūlę nepatektų oras ir vanduo.

Kadangi cokolis nesunkiai mechaniniams pažeidimams pasiekiama vieta, rekomenduojama naudoti EPS 100 arba EPS 150 plokštes. Tais atvejais, jei gruntas sunkus, molingas ar šalia pastato yra pravažiavimo kelias, rekomenduotinos dideles apkrovas atlaikančios EPS150 plokštės, kurių stipris >150 kPa.

8 pav. Pamatų termoizoliacijos plokštės suklijuotos neteisingai, jų siūlės yra viena ant kitos.